Romaninio stiliaus apibrėžimas

Romaninis stilius Vakarų Europoje vyravo maždaug nuo 1000 metų iki XIII amžiaus, kai jį pakeitė gotikos stilius. Romaninį stilių galima atpažinti daugiausia architektūriniu lygmeniu, nerandant tokių aiškių ir atpažįstamų jo pavyzdžių vaizdiniame ar skulptūriniame lygmenyje.

Romaninis stilius gavo savo pavadinimą, nes išlaikė tam tikras pagrindines jau kritusių architektūrinio stiliaus savybes Romos imperija. Prie šių elementų buvo pridėtos specifinės savybės, susijusios su didesnių paieškomis saugumas ir apsauga nuo galimų barbarų ir vandalų legionų įsiveržimų. To meto pilyse ir tvirtovėse lengva rasti romaninį stilių, kuriam būdinga gana šiurkšti ir paprasta dizainas bet sudėtinga ir atspari struktūrai.

Keletas ryškiausių romaninio stiliaus elementų architektūra yra akmens, kaip pagrindinės medžiagos, naudojimas (kuris suteikė kompleksui daugiau tvirtumo ir tvirtumo prieš galimas išorines atakas), mažai ir nedaug angų (langų ar vartų), kurias stengtasi išlaikyti

kokybė tvirtumo, tačiau tai neleido praeiti natūralios šviesos, puslankio arkos, naudoti ant kolonų esančių sostinių, sienų, bokštų ir kitų erdvių, apsaugojusių koloną, buvimas pastatas apskritai.

Romaninės konstrukcijos buvo labai būdingos pilims, kurios galėjo puikiai siekti sudėtingumas, bet ir bažnyčioms, vienuolynams ir skirtingoms to meto civilinėms statyboms. Nors dekoravimas nebuvo vienas iš svarbiausių šio stiliaus elementų, daugelis konstrukcijose yra svarbi ir subtili detalė jų sostinėse, frontonuose ir arkose paviršius.

Dėl Romaninio meno kitose meno srityse, tokiose kaip tapybaRasime meninių krikščionių religijos vaizdų, kurie buvo naudojami įvairių architektūrinių erdvių skliautams, sienoms ir kolonoms dekoruoti. Šie vaizdai gali būti labai spalvingi ir visada rodantys disproporciją tarp Jėzaus ir kitų jį lydėjusių asmenų, nurodančių jo pirmenybę.

Romaninio stiliaus temos