Poezijos rūšys (su pavyzdžiais)

Poezijos rūšys

Yra įvairių poezijos rūšys, nes poezija pagal turinį skirstoma į skirtingus požanrius. Pavyzdžiui: lyrinė poezija, epinė poezija, draminė poezija.

The poezija tai yra literatūros žanras kuriai būdingas darymas subjektyvūs aprašymai ir todėl, kad jų tekstai dažniausiai rašomi eilėraščiais, nors kai kuriais atvejais gali būti parašyti ir proza.

Šio žanro paskirtis iš esmės yra estetinė ir todėl kitokia literatūriniai ištekliai išreikšti jausmus, idėjas, emocijas ir apmąstymus įvairiausiomis temomis.

Ankstesniais laikais, tokiais kaip Antika, viduramžiai ar Renesansas, poezija laikėsi skirtingų taisyklių, kadangi pagal žanrą ar kompozicijos tipą poezija turėjo tam tikrą metriką, kuri lėmė eilėraščio tipą ir rimas, ir įvairių tipų strofai.

Šiuo metu poezija yra laisvesnė, nes neatitinka iš anksto nustatytų taisyklių, tai yra, eilėraščio ilgį, rimą ir poezijos struktūrą pasirenka kiekvienas poetas.

Poezijos rūšys

Eilėraščiai pagal turinį ir tikslą priklauso skirtingiems požanriams:

Poezijos rūšių pavyzdžiai

1. Lyrinė poezija. Garcilaso de la Vega „Canción II“ (Ispanijos aukso amžius)

Sekanti vienatvė,
pasidavė mano likimui,
Einu siūlomais takais,
jiems plintant
mano skundai vienas viename
vėjui, kuris juos neša, ar jie žūva.
Na, jie visi nenusipelnė
kad tave išgirstų,
ne vieną valandą girdėjosi,
Man gaila, kad jie pasimetę
kur dažniausiai patenka priemonės;
jie turi kreiptis į mane,
kur jie visada turės likti.

Bet ką aš darysiu, ponia
tokioje nelaimėje?
Kur aš eisiu, jei nevažiuosiu su ja?
Kas galiu dabar
naudokis mano liūdesiu
Jei mano skundas neras jūsų pastogės?
Tu vienas toks esi
su kuo mano valia
gauti tokią apgaulę
kad, matydamas, kad visada džiaugiesi mano žala,
Aš tau skundžiuosi lyg iš tikrųjų
jūsų stiprią būklę
turėjo kokių nors sąskaitų su mano mirtimi.

Medžiai, kuriuos pristatau,
tarp kietų uolų,
kaip liudytojas to, ką nuo jūsų nuslėpiau;
ką tarp jų skaičiuoju
jie galės duoti gerus ženklus,
jei ženklai gali kelti sumišimą.
Bet kas turės koncertą
skaičiuojant skausmą,
kas yra priešo tvarka?
Negailėk man to, ką aš meldžiu, sakau,
ta baimė manęs nebestabdys:
Kam užtektų
nelaukti gydymo ir skųstis!

Bet tai man draudžiama
su tokiais darbais
kad jis niekada nebuvo ginamas nuo nieko,
o jei kiti išėjo
skelbti savo blogybes,
verkia dėl blogos būsenos, į kurią jie pateko,
ponia, to nebus
bet su tobulėjimu
ir palengvėjimas jo kančiose;
bet man atsirado tai, ką jaučiu
tokio meno, kuris jau mano fantazijoje
tai netinka, ir taip pasilieku
kenčia, ko negaliu pasakyti.

Jei netyčia esu
kada nors mano akys
už ilgą mano žalos atlyginimo procesą,
su kuo aš ginuosi
tokio didelio pykčio
tai tik, ten, su mano apgavystės;
plius tavo nusivylimai
jie įveikia mano kliedesį
ir mano gynyba susilpnėja,
man negalėdamas duoti kitokio atlygio
bet būdamas tavo daugiau nei mano,
Norėjau taip save prarasti
už tai, kad atkeršijau tau, ponia, man.

Daina, aš pasakiau daugiau, nei jie man atsiuntė
ir mažiau, nei maniau;
daugiau neklausk, pasakysiu.

1. Epinė poezija. Fragmentas iš Iliada iš Homero (Senovės Graikija)

Pyktis dainuoja, o deive, apie Pelidą Achilą,
prakeiktasis, sukėlęs achajams daugybę skausmų,
atnešė Hadui daug drąsių gyvybių
herojų ir tapo šunų grobiu
ir visiems paukščiams – ir taip Dzeuso planas išsipildo –
nes pirmą kartą išsiskyrė po susipykimo
Atridas, žmonių valdovas, ir Achilas iš Dzeuso kastos.

1. Dramatiška poezija. Kalderono de la Barkos (1600–1681) „Gyvenimas yra svajonė“ fragmentas

KLARIONAS
Sakyk du ir nepalik manęs
užeigoje pas mane, kai skundžiatės;
O jei buvome dviese
tie iš mūsų, kurie paliko savo tėvynę
išbandyti nuotykius,
du tie, kurie tarp nelaimių ir kvailysčių
štai mes atvykome,
ir du iš mūsų, kurie nuriedėjome nuo kalno,
Ar ne dėl to jaučiuosi
apgailestauju, o ne į sąskaitą?

ROZAURA
Nenorėjau tau duoti dalies
mano skunduose, Klarinai, kad tavęs neišvežiau,
verkiant tavo pabudimą,
teisė, kurią turite paguosti;
kiek ten buvo skonio
skųsdamasis filosofas pasakė:
kad mainais į skundą,
buvo nelaimių ieškant vienas kito.

1. Bukolinė poezija: Teokrito „Pirmoji idilė“ (310 m. pr. Kr.) fragmentas. C - 260 a. C.)

Šios pušies šnabždesys saldus,
Ožys, kuris aidi fontanuose,
Bet mieliau tu fleita:
Po Pan gausite antrąją vietą.

Jis gali jums pasitarnauti: