5 Monologo apie vaiko teises pavyzdžiai

An monologas apie vaikų teises Tai kalba, kurios metu vienas dalyvis kalbasi su savimi arba su nedalyvaujančiu pašnekovu, kad apmąstytų įstatymus, būtinus vaikų apsaugai.

The monologas ji yra nukreipta į save, bet taip pat yra skirta skaitytojams ar auditorijai. Per tokio tipo kalbą gaunama informacija apie veikėjo jausmus ir mintis vykdo jį ir leidžia jums susisiekti su savo psichologija ir būdu pamatyti pasaulį autentiškiau ir nevaržomas.

Monologų galima rasti daugelyje literatūros žanrų, pvz poezija,​ pasaka, bandymas, teatro spektakliai,​ laikraščio straipsnis, romanas. Tai skiriasi nuo dialogą, nes šiuo metu bendravimas vyksta tarp dviejų ar daugiau žmonių.

Pagal kūrinį, kurio dalis tai yra, ir išraiškingas intencijas, yra trys monologų tipai:

Monologo apie vaiko teises pavyzdžiai

1. „Teisių teisės“, Hugo Midón (2004). Šioje dainoje iš spektaklio kreivos teisės, simbolis reiškia teisę į lygybę, kurią turi vaikai, nepaisant socialinės ar etninės kilmės, kalbos, religijos, pažiūrų ar tautybės. Tai susiję su Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 2 straipsniu.

aš
Mes žiūrime į tą patį mėnulį
Mes ieškome tos pačios meilės
mes taip pat juokiamės
Mes kenčiame tą patį kosulį

Jie mums duoda tas pačias vakcinas
Dėl tų pačių tymų
Mes kalbame ta pačia kalba
tuo pačiu balsu

Choras
Aš nesu geresnis už kitus
Ir niekas nėra geresnis už mane
Todėl ir turiu tą patį
Turimos teisės

II
Giedame tą patį himną
ta pačia širdimi
Mes turime tuos pačius įstatymus
ta pati konstitucija

Mes einame ta pačia žeme
pas mus ta pati saule
Tą pačią bulvę perveriame
su ta pačia šakute

1. Ištrauka iš Vaikas, Jules Valles (1989). Šiame romane pagrindinis veikėjas Jacques'as Vingtras (kurio istorija yra autoriaus gyvenimo atspindys) apmąsto vaikų teisę būti apsaugotam. prievartą (Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis), kai pats vaikystėje buvo jo auka ir dalis paauglystė.

Neturiu priekaištų. Ant mano sąžinės net nėra susmulkinto marmuro. Kartą tėvas man davė trisdešimt centų, kad galėčiau nusipirkti dvidešimt devynis kainuojantį sąsiuvinį. Aš pasilikau centą. Tai buvo mano vienintelis paslydimas. (...) Jei važiuočiau į Paryžių, vėl! Išėjęs iš kalėjimo vis tiek paspaustu ranką. (...) Ir gerai. Aš dirbsiu čia savo laiką, o po to važiuosiu į Paryžių, o kai ten būsiu, neslėpsiu, kad buvau kalėjime,
Aš rėksiu! Ginsiu VAIKO TEISES, kaip ir kitas ŽMOGAUS TEISES.

Aš paklausiu, ar tėvai turi laisvę gyventi ir mirti savo vaiko kūnui ir sielai; jei ponas Vingtras turi teisę mane kankinti už tai, kad bijojau apgailėtino darbo (...). Paryžius! O aš ją myliu! Žvilgteliu į spaustuvę ir laikraštį, laisvę gintis ir užuojautą sukilėliams. Paryžiaus idėja tą dieną mane išgelbėjo nuo virvės.

1. Ištrauka iš Susana Dalle Mura „Globalizuoto vaiko teisės“ (2011). Šiame straipsnyje autorius apmąsto naujas problemas, kurios puola vaikų teises globalizacijos eroje.

(...) Viskas, kas buvo padaryta iki šiol, yra nepakankama ir žaloja adekvačiai vaikų apsaugą globalizuotoje visuomenėje, nes atsiranda naujų su tuo susijusių problemų. Reikėtų vizualizuoti esamas šios amžiaus grupės problemas su konkrečiu planavimu viešosios politikos požiūriu, apmąstant esamas ir būsimas situacijas.

(...) Šiandien labiau nei bet kada turime saugoti vaikystę visomis jos formomis ir platumomis, realiai pripažindami jos faktus. teisės: į sveikatą, į mokslą, į būstą, į šeimą, į tautybę, į tapatybę, ne į darbą senatvėje anksti. Visos teisės pažeidžiamos tiek tarptautinėje bendruomenėje, tiek mūsų šalyje ir provincijoje.

(...) Turime keisti žmones ir dalykus, o ne įstatymus. Turime deklaracijas, konvencijas, protokolus ir įstatymus tarptautiniu, nacionaliniu ir provincijų lygiu. Tačiau norint pakeisti tikrovę, trūksta vertybių ir pilietinio sąmoningumo. Visi kalba apie pokyčius, kad niekas nesikeistų ir nesikeistų, bet tik normose, o ne realybėje. Vaikams skirtoje politikoje mums reikia daugiau atsakymų ir mažiau kalbų. Didesnis visos visuomenės efektyvumas ir įsipareigojimas naudojant turimus išteklius bei geresnis pasirengimas spręsti kasdienes vaikų ir paauglių problemas. Aišku, kad vaikai nepasako savo nuomonės ir nebalsuoja. Ar dėl to jie visam laikui nustumti į socialinius prioritetus?

Vaikystė yra šalies ateitis ir, be sveikatos ir išsilavinimo, patiria ankstyvo vaikų darbo, prekybos žmonėmis rykštes, narkotikai, nusikalstamumas, skurdas, netinkama mityba, smurtas, beviltiškumas ir šeimos bei socialinių vertybių trūkumas, neturi ateities vertas.

Apsaugota vaikystė, visapusiškai ir reikalinga, galės klestėti ir duoti vaisingų vaisių bendruomenei, kurioje ji vystosi. Argentina pabusk!

1. „Kas pavadino mėnulį“, Mirta Goldberg (1994). Šiame knygai priklausančiame eilėraštyje Naujas Tailwind I, poetinis subjektas apmąsto teisę turėti vardą ir pilietybę (Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 7 straipsnis).

Kas pavadino mėnulį?
Ar tai galėjo būti marios,
kad tiek daug ją mačiusi naktį
nusprendė pavadinti ją mėnuliu?

Kas pavadino dramblį?
Ar tai galėjo būti sargas,
diena, kai vaikščiojau labai keblu?

Kas pavadino rožes?
Kas įvardija daiktus?

Galvoju apie tai kiekvieną dieną.
Ar yra žmogus, vardu Vardininkas
kas gauna vardus iš Nombrería?

O gal smėlis vienas nusprendė save vadinti smėliu
o jūra ką tik nusprendė pasivadinti jūra?

Kaip bus?
(Sekmingas aš
davė man vardą
Mano mama.)

1. Ištrauka iš Sergio Kerno „Pažiūrėk ir pamatyk“ (1997). Šioje istorijoje pasakotojas apmąsto neįgalių vaikų teisę į mokslą ir remiasi Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 23 straipsniu.

III
Dabar aš einu į mokyklą ir visą laiką lyja. Ir atrodo, kad lašai sprogsta kaip kalėdinės petardos plastikiniame lakūne, kurį man uždėjo tėtis.
Šiandien ateis tas, kuris kuria knygas, ir manau, kad jis sušlaps, jei neturės tokio piloto kaip aš.
Mano tėtis man pasakė, kad mano pilotas yra geltono plastiko. Ir jis man papasakojo apie daugelį
geltoni daiktai. Bananai geltoni. Prinokusios citrinos yra geltonos. Yra geltonos slyvos. Taksi stogas geltonas (...).

v
Visi jie nutilo. Atrodo, kad atėjo žmogus, kuris kuria knygas. Jis pasakė mums savo vardą ir pradėjo kalbėti apie tai, kai buvo vaikas. Panašu, kad ir jo tėvas kūrė knygas.
Dabar jis pradeda pasakoti, kaip mato dalykus. Kaip į juos žiūrite, o paskui nupiešite? Kalbėkite apie spalvas, kurias daiktai turi po lietaus. Man jau atrodė, kad kažkas panašaus turi įvykti po lietaus. Nes viskas ką tik išskalbta. Tai logiška!
Dabar jūs kalbate apie daiktų spalvą, kai jie rūdija. Aš paklausiu savo tėčio, kodėl viskas rūdija.
Dabar jis sako, kad skaitys mums keletą istorijų. Bet kokios istorijos, kurių jis neparašė. Jis sako, kad skaitys mums istorijas, kurios jam labai patiko (…).

7-oji
Dabar jis baigė skaityti istorijas ir pasakoja, kad nupieš mus ant lentos, kad pamatytume, kaip jis piešia. (Manau, kad atėjo laikas jam parodyti, ką daro.) Ir jis liepia mums patiems pradėti piešti, kol jis piešia savo piešinį. Na, atrodo, kad berniukai viską atnešė piešti. Mus jau buvo apie tai įspėję, todėl atsinešiau ir savo.

viii
(...) Žmogus, kuriantis knygas, mums pasakė, kad galime piešti, ką norime, ir tai nebūtinai turi būti iš jo perskaitytų istorijų. Kad mes darome bet ką, kas mums patinka.
Bet aš ketinu iš molio modeliuoti veikėjus iš istorijos apie pabaisas, kurios eina į mokyklą, kurią jis mums skaitė. Nes tai mane prajuokino.
(...) Tada aš pradedu gaminti mamytę ir tai vėl lengva, nes jis neturi drabužių ar pelerinos. Tada darau Drakulą, bet nerandu ilčių. Nepamenu, ar jau padariau, ar ne. Ir galiausiai grįžtu prie Frankenšteino. Aš jau padariau galvutę su varžtais ausyse. Pakėliau jo kojas ir paguldau šalia Mumijos ir Drakulos, kurie taip pat guli. Dabar aš minkiu jos mažas rankas. Vieną jau uždėjau ir buvo tobula. Pagaliau aš su kita maža rankele. Nėra triukšmo kreida. Lakmekeris nustojo piešti ant lentos ir sako, kad ateis pažiūrėti, ką mes padarėme.

IX
Atrodo, kad jis ateina tiesiai ant mūsų stalo. Jis pradeda kalbėtis su kitu džentelmenu, kuris jį čia atveda. Kitas džentelmenas jam sako: „Pažiūrėk, ką ši maža akla mergaitė padarė pagal tai, apie ką tu kalbėjai ir skaitėte“.
(Aš esu aklas.) Bet man nepatinka, kai mane taip vadina. Jei mane vadins aklu, tai gerai. Mano tėtis sako, kad reikia vadinti daiktus vardais ir viskas.
Žmogus, kuris kuria knygas, buvo nekalbus. Tada girdžiu, kaip kitas vyras jam sako: „Beje, mes tau nesakėme, kad tarp vaikų yra aklų žmonių.
Nes jei ne, nebūtum kalbėjęs apie tai, apie ką kalbėjai, ar nupiešęs tai, ką nupiešė“. Ir ima aiškinti, kad tai pilotinis planas (kaip mano geltonasis pilotas?), kad tie, kurie
mes esame akli, būkime daugiau kartu su vaikais, kurių nėra.
Šokoladas naujienoms. Tėtis man viską paaiškino.
Bet tas, kuris kuria knygas, jo nebeklauso ir klausia, kaip aš vardu.
–Ximena –sakau ir pridedu –Ximena su „X“.
Ir tada tas, kuris kuria knygas, pradeda man kalbėti apie viską su „x“, o aš prapliupau juoktis, jis taip pat ir aš ją mokau.
Tada knygų valdovas pradeda žiūrėti į mumiją ir Drakulą ir sako, kad myli juos, o aš juokiuosi dar labiau.
Ir jis man sako, kad mano atliktas Frankenšteinas jam atrodo neįtikėtinas. Ir aš papurtau galvą į kitą pusę, nes dėl to man šiek tiek gėda. Ir jis man sako, kad jis pats, kadangi yra apkūnus, yra identiškas mano Frankenšteinui.
Ir aš galvoju apie sėkmę žmogui, kuris kuria knygas. Su tais varžtais galvoje ir suvalgęs visus „s“ jis dar galėjo išmokti kurti knygas (...).

Jis gali jums pasitarnauti: