10 draminio teksto pavyzdžių

A dramatiškas tekstas Tai raštas, kurio plėtojimu siekiama pavaizduoti a žaisti. Tai skiriasi nuo kitų tekstų tipai kurio samprata skirta skaityti, o ne interpretuoti. Pavyzdžiui: Romeo Ir Džiulietapateikė William Shakespeare.

Šio tipo tekstai pateikia veikėjų konfliktus, kurie inscenizuojami pasitelkiant dialogus, per kuriuos veiksmai atliekami prieš auditoriją. Jie gali būti parašyti proza ​​arba eilėraščiais, o erdvė veikia kaip jų struktūrinis principas. Šalia pasakojimas Vis dėlto lyrika, dramos tekstas yra vienas iš trijų literatūros žanrai esminė klasika.

Dramatiniai tekstai paprastai susideda iš dviejų lygių:

• pagrindinis tekstas. Jį sudaro dialogai, monologai ir nuošaliai. The dialogai tarp veikėjų yra pagrindinė terpė, kurioje vyksta veiksmas. The monologai Tai vienišas veikėjo pasisakymas, skirtas atspindėti ir išreikšti savo jausmai. Šalia – trumpi veikėjų komentarai, skirti ne jokiam jų pašnekovui, o jiems patiems, taigi ir žiūrovams. Visų pirma, jie išreiškia nuotaikas ir kūno nuostatas.
instagram story viewer
• antrinis tekstas. Jį sudaro daugybė komentarų, paaiškinimų ir nuorodų, susijusių su veiksmų, apie kuriuos pranešta, inscenizavimu. Šio tipo matmenys Tai vadinama didaskalija. Yra bendrieji ir specifiniai matmenys. Pirmasis nurodo veiksmo vietą, laiką, dekoracijas, išorinę išvaizdą personažai (drabužiai, fizinė išvaizda), veikėjų judesiai, garso efektai ir žaibas. Jie pateikiami kursyvu ir be skliaustų. Pastarasis gali nurodyti intonaciją, gestą, judesį ir mimiką, kuriuos veikėjas turi atlikti ir yra įsiterpęs į dialogą. Jie rodomi kursyvu ir tarp jų skliausteliuose.

• Taip pat žiūrėkite: Drama

Dramos teksto ypatybės

• Struktūra. Aš nesuskirstytas į Įvadas, mazgas ir rezultatas, kaip ir dauguma Pasakojamieji tekstai. Juos sieja stiprus ryšys su dialektika, o konfliktai dramos tekstuose progresuoja keičiantis klausimais ir atsakymais iki sprendimo.
• skleidėjai. Ji apima tris skirtingus leidėjų tipus: dramaturgų autorių, aktorius ir režisierių.
• kodai. Jame nėra nei pasakotojo, nei aprašymų, tačiau faktus reprezentuoja veikėjų išlaikomos nuostatos, gestai, dialogai ir monologai. Draminiame tekste sugyvena žodinis kodas (žodis), neverbalinis (scenografija, grimas, šviesos, garsas) ir paraverbalinis (intonacija, pauzės, kirčiavimas).
• dialogai. Dialogo stilius skiriasi nuo pasakojimo, nes kiekvieno veikėjo vardas visada rašomas prieš parlamentą. Dialogai turi būti sintetiniai, tiesioginiai ir situaciniai; jie turi parodyti veikėjo charakterį ir paskatinti dramatišką veiksmą.
• Personažai. Scenos pradžioje pateikiami veikėjų vardai, kurie paprastai yra išvaizdos tvarka. Šiuo metu dažniausiai pateikiama daugiau informacijos, pavyzdžiui, amžius, socialinis rangas, santykis su kitais veikėjais ir kt.
• vakarėliams. Ji skirstoma į veiksmus, paveikslus, scenas; skirtingai nuo pasakojamųjų tekstų, kurie paprastai skirstomi į skyrius.
• Tikslas. Jo tikslas – pateikti jo turinį visuomenei.

draminio teksto rūšys

Yra trys par excellence draminio teksto porūšiai: drama, tragedija ir komedija.

• drama arba tragikomedija. Jis susideda iš tragedijos ir komedijos elementų derinio, todėl yra hibridinis dramos tekstas, atkuriantis didžiąsias dramaturgijos temas, tačiau pateikiamas lengviau, tikroviškas ir smagiu būdu.
• Tragedija. Jie pristato personažus su giliais konfliktais, susijusiais su didžiosiomis žmonijos temomis, tokiomis kaip meilė, garbė, mirtis, kerštas. Juo siekiama sukurti katarsinį poveikį gavėjui, atskleisti įvykius su pragaištingomis pabaigomis.
• Komedija. Jo centre – juokingos kasdienės istorijos, kurių konfliktai pateikiami su humoru, perdėjimu ir net pajuoka. Visuomenė nesunkiai susitapatina su komedijos personažais, o pabaiga visada yra teigiama visiems.
  

dramatiškų tekstų pavyzdžiai

1. fragmentas iš karalius Edipas (429 m.pr.Kr C.), Sofoklio.

CHORAS.- Nemanau, kad jis turi omenyje ką nors kitą, išskyrus tą, kurį bandėte pamatyti prieš priversdamas jį ateiti iš lauko. Bet štai Jocasta galėtų tai pasakyti geriau.
EDIPAS.- Moterie, ar pažįsti tą, kurį prieš kurį laiką norėjome prisistatyti? Ar jis yra tas, į kurį jis kalba?
YOCASTA.- O ką jis pasakė apie atsitiktinį žmogų? Nekreipkite dėmesio, nenorite be reikalo prisiminti, ką jis pasakė.
EDIPAS.- Turint tokias nuorodas man būtų neįmanoma neatrasti savo kilmės.
JOKASTA.- Ne, po dievų! Jei kas nors jums kelia nerimą dėl jūsų paties gyvenimo, netirkite to. Užtenka, kad esu sunerimęs.
EDIPAS.- Nusiramink, nes net jei pasirodysiu vergas, vergės motinos sūnus jau tris kartas, tu nepasirodysi niekšiškas.
YOCASTA.- Vis dėlto paklusk man, prašau tavęs. Nedaryk to.
EDIPAS.- Negalėčiau tau paklusti, jei aiškiai nesužinau.
YOCASTA.- Gerai žinodamas, kas tau geriausia, kalbu.
EDIPAS.- Na, pats geriausias dalykas mane jau seniai vargina.
JOKASTA.- O vargšas! Tegul niekada nesužinosite, kas esate!
EDIPAS Ar kas nors atves čia man piemenį? Tegul ši mėgaujasi savo galinga gimine.
YOCASTA.- Ak, ak, gaila, nes tai yra vienintelis dalykas, kurį galiu tau paskambinti, o nuo šiol nieko daugiau!

(Jocasta, akivaizdžiai supurtęs, įeina į rūmus.)

1. V scena iš kaimeliai (1603), William Shakespeare.

HAMLETAS vienas.

HAMLETAS.O! Jei ši per kieta mėsos masė galėtų suminkštėti ir ištirpti, ištirptų ašarų lietuje! Arba Visagalis neatsuks patrankos prieš savo žudiką! Oi! Dieve! Oi! Dieve mano! Kaip nuo visko pavargau, pasaulio malonumus laikau erzinančiais, nejaukiais ir tuščiais! Nieko, nieko iš jo nenoriu, tai nedirbamas ir grubus laukas, kuriame tik gausu grubių ir karčių vaisių. Kad tai įvyko praėjus dviem mėnesiams po jo mirties! Ne, ne tiek daug, dar ne du mėnesiai. Tas puikus karalius, kuris buvo lyginamas su juo kaip su Satyru, Hiperijonu; taip mylinti savo mamą, kad net dangiškasis oras neleido drąsiai pasiekti jos veido. Oi! Dangus ir žemė! Kodėl aš saugau savo atmintį? Ji, kuri parodė jį kaip mylintį, tarsi jo troškimai būtų užvaldę. Ir vis dėlto per mėnesį... Ak! Nenoriu apie tai galvoti. Trapumas! Tu turi moters vardą! Per trumpą mėnesį ir dar prieš sulaužant batus, su kuriais, panašiai kaip Niobe, maudėsi ašaromis, ji palydėjo mano liūdno tėvo kūną... Taip, ji, ji pati. Dangus! Laukinis žvėris, nesugebantis proto ir kalbėti, būtų pademonstravęs ilgesnį sielvartą. Galiausiai ji ištekėjo už mano dėdės, mano tėvo brolio; bet nepanašesnis į jį nei aš panašus į Heraklį. Po mėnesio... jos akys vis dar raudonos nuo klastingo verksmo, ji ištekėjo. Oi! Kriminalinis skubėjimas! Su tokiu kruopštumu einu užimti kraujomaišos lovą! Nei tai gerai, nei gali gerai gaminti. Bet suplėšyk save į gabalus, mano širdy, nes mano liežuvis turi būti prispaustas.

1. II lentelės fragmentas Kraujo vestuvės (1931), Federico Garcia Lorca.
   

(Jie įeina į vaiką. Įveskite LEONARDO.)

LEONARDAS.- O vaikas?
MOTERIS.- Jis užmigo.
LEONARDO.- Vakar nebuvo gerai. Jis verkė naktį.
MOTERIS.- (Laiminga.) Šiandien ji kaip jurginas. Ir tu? Ar tu nuėjai į kaladininko namus?
LEONARDAS.- Štai iš kur aš kilęs. Ar patikėsi? Jau daugiau nei du mėnesius auju naujus batus ant žirgo ir jie visada nukrenta. Matyt, jis juos išplėšė akmenimis.
MOTERIS.- O tu jo daug nenaudoji?
LEONARDO.- Ne. Aš beveik nenaudoju.
MOTERIS.- Vakar kaimynai man papasakojo, kad matė tave lygumų pakraštyje.
LEONARDAS.- Kas tai pasakė?
MOTERIS.- Moterys, kurios renka kaparėlius. Beje, nustebau. Tai buvai tu?
LEONARDAS.- Ne. Ką aš ten, toje sausumoje, dariau?
MOTERIS.- Taip ir sakiau. Bet arklys tryško prakaitu.
LEONARDAS.- Ar matei jį?
MOTERIS.- Ne. Mano mama.
LEONARDAS.- Ar jis su vaiku?
MOTERIS.- Taip. (…)
LEONARDAS.- (Pakyla.) Einu pas jį.
MOTERIS.- Atsargiai, jis miega.
UŠVĖ.- (Išeina.) Bet kas tas lenktynes ​​duoda arkliui? Jis ten apačioje, išsitiesęs, išplėtęs akis, lyg būtų kilęs iš pasaulio pabaigos.
LEONARDAS.- (Rūgšta.) Aš.
UŠVĖ.- Atleiskite; tavo yra.
MOTERIS.- (Droviai.) Jis buvo su kviečių matuokliais.
UŠVĖ.- Man tegul sprogsta. (Jis sėdi.) 

(Pauzė.)

1. fragmentas iš Kas bijo Virginijos Woolf? (1962), sukūrė Edwardas Albee.

Jorge: Tokia galimybė atsiranda kartą per mėnesį, Marta. Aš prie to pripratęs. Kartą per mėnesį pasirodo Marta, nesuprastoji, mieloji mergytė, po glamones vėl pražystanti mergytė ir aš tuo patikėjau daugiau nei noriu prisiminti, kodėl gi ne; Noriu manyti, kad esu idiotas. Bet dabar aš tavimi netikiu... Aš tiesiog tavimi netikiu. Dabar nebėra jokios galimybės, kad galėtume turėti minutėlę laimės... mes abu kartu.
Marta (agresyvi): Gal tu teisi, brangioji. Tarp tavęs ir manęs nėra jokios galimybės... nes tu esi niekas! OHO! Šį vakarą tėčio vakarėlyje atėjo pavasaris! (Su intensyvia panieka, bet ir su kartėliu). Sėdėjau... žiūrėjau į tave... paskui žiūrėjau į vyrus aplink tave... jaunesnius... vyrus, kurie kažkuo taps. Pažvelgiau į tave ir staiga supratau, kad tavęs nebėra. Tą akimirką atmušė pavasaris! (Pagaliau sugedo! O dabar aš tai šauksiu iš keturių vėjų, staugsiu, ir man nesvarbu, ką tu darysi. Ir aš sukelsiu tokį skandalą, kokio dar nematėte.
Jorge (labai ramus): Man patinka šis žaidimas. Pradėkite ir pamatysite, kaip aš nužudysiu esmę.
Marta (tikiuosi): Ar tai iššūkis, Jorge?
Jorge: Tai iššūkis, Marta.
Marta: Tu pralaimėsi, brangioji.
Jorge: Būk atsargus, Marta... Aš tave suplėšysiu.
Marta: Tu tam per mažas žmogus... tau trūksta drąsos.
Jorge: Karas iki mirties?
Morta: Iki mirties.

(Yra tyla. Jie abu atrodo palengvėję ir pakylėti.)

1. 1 serijos fragmentas Kalderonas (1973), Pier Paolo Pasolini.

ROZAURA: Tos užuolaidos ant langų! Kokie nuostabūs dalykai! Apie tokias užuolaidas galima tik pasvajoti!
Aš jiems svetimas: jų kaina
To nėra nei mano prisiminimuose, nei papročiuose,
Man tai nė iš tolo neprieina!
Ir šis kilimas, šios grindys!
Visa tai man nepriklauso, nes aš nežinau 
nei turto, nei to, kas prie jo pririšta.
ŽVAIGŽDĖ: - Rosaura, pabandyk man padėti dabar: savo protu
kažkas sugedo ir, deja, pradeda
sulaužykite ir manąjį. Šis mūsų duetas absurdiškas.
Pasistenk susikaupti... Ką šiąnakt sapnavai?
ROZAURA: Aš nieko nesapnavau, nes TAI yra sapnas.
ESTRELLA: Bet kadangi aš žinau, kad tai ne sapnas,
Aš esu tavo sesuo ir gyvenu
tavo tikrovė su manimi, būtina bent pabandyti,
tarkime, pagal hipotezę, kad tai ne sapnas.
Imituojame žaidimą.
ROSAURA: Koks žaidimas?
ŽVAIGŽDĖ: Apsimeskime, kad tikrai neatpažįstate šios lovos,
kuriame šį rytą pabudai,
nei aš, tavo sesuo, nei šis namas, pašauktas šeimoje,
Juokauju, Žiemos rūmai ir visa kita...
ROZAURA: -O tada?
ŽVAIGŽDĖ: Apsimesk, tada apsimesk, kad nieko nežinai
pasaulio, kuriame šį rytą pabudote ir gyvenate;
ir aš apsimesiu, kad turiu tau paaiškinti, kaip viskas yra...
ROZAURA: -Ir visa tai kokiu tikslu?
ŽVAIGŽDĖ: Nes niekas niekada jūsų negelbės (...)!

1. Pirmojo veiksmo fragmentas Jettatore! (1904), autorius Gregory de Laferrere.
   

veikti pirmiausia

Elegantiškas kambarys. Centre stalas su žurnalais ir laikraščiais. Kairėje esančiame forume židinys arba fortepijonas. Sofa virš forumo dešinėje. apšviestas sietynas

Yo

KARLASAS. -Eime, Liucija... kartą ir visiems laikams. Taip ar ne?
LUCY. - Tiesiog aš negaliu apsispręsti, Karlosai. O jei esu žinomas?
KARLASAS. – Nebūk kvailas... Kuo tavimi galima patikėti? Viskas yra akimirkos reikalas.
LUCY. – Jeigu jie mus sužinotų!
KARLASAS. – Bet negalvok apie tai!… Tai neįmanoma. Užtikrinu, kad jie mūsų neatras. Kodėl visada įsivaizduoji blogiausią? Aš viską paruošiau. Enrikė lauks ant kampo...
LUCY. – Nesinori, Carlosai… aš bijau…
KARLASAS. „Na, aš matau, kad tu man visiškai nerūpi.
LUCY. -Nesakyk taip. Žinai, tai netiesa.
KARLASAS. „Tačiau yra įrodymų.
LUCY. -Jei aš negaliu mylėti nieko kito, išskyrus tave. Tarsi nežinotum! (…)
KARLASAS. „Nagi, Liucija, nebūk mergina. Ieškote pasiteisinimų, kaip save apgauti. Atrodo neįtikėtina, moteris! (Jaučiami žingsniai.)
LUCY. „Štai ateina mama. (Jis bėga į kairę.)

1. IV scena Lėlių namas (1879), Henrikas Ibsenas.

IV scena 

ELENA (Įeina): Atleiskite, ponia... Yra vienas džentelmenas, kuris nori pasikalbėti su advokatu...
NORA: Turite omenyje banko direktorių.
ELENA: Taip, ponia, direktoriui; bet, kadangi ten yra daktaras, aš nežinojau...
KROGSTADAS (prisistatęs): Tai aš, ponia. (Helena išeina. Cristina pašiurpo, sutrinka ir atsisuka į langą.)
NORA (žengdama link jo, sutrikusi ir žemu balsu): Tu? Kas vyksta? Ką tu turi pasakyti mano vyrui?
KROGSTAD: Noriu pasikalbėti su jumis su banku susijusiais klausimais. Turiu ten nedidelį darbą ir girdėjau, kad tavo vyras bus mūsų viršininkas...
NORA: Tai tiesa.
KROGSTAD: Verslo reikalai, ponia, nieko daugiau.
NORA: Tada nesistenkite eiti į biurą. (Ji pasisveikina su juo abejingai, uždarydama prieškambario duris, o paskui eina prie židinio.)

1. Pirmojo veiksmo fragmentas Svarbu vadintis Ernesto Oskaras Wilde'as (1895).

GRESFORDAS.- (Eina prie sofos ir atsiklaupia ant jos.) Na; O ką konkrečiai jame randate? Ar visos tetos bus didelės? Būna ir mažų... Sugalvoji, kad visos tetos turi būti tokios kaip tavo. Tai kvaila! Nagi, maloniai grąžink man cigarečių dėklą! (Persekioja ARCHIBALDO per kambarį.) 
ARCHIBALDO.- Taip. Bet kodėl tavo teta čia tave vadina savo dėde? – Prisimenu mažąją Ceciliją su visa jos meile savo brangiam dėdei Chuanui. Suprantu, kad niekas netrukdo tetai būti mažai; bet tetai, kad ir kokia ji būtų, vadinti savo sūnėną dėde man nesuprantama. Be to, jūsų vardas ne Chuanas, o Ernesto.
GRESFORDAS Ne, pone; mano vardas ne Ernesto; Mano vardas Juanas.
ARCHIBALDO.- Visada sakei, kad tavo vardas Ernestas. Visiems tave pristatau Ernesto vardu. Jūs reaguojate į Ernesto vardą. Visiškai absurdiška, kad neigiate vadinantis save Ernesto. Tai yra jūsų kortelėse. (Išsiima vieną iš krepšio.) „ERNESTO GRESFORD, Olbanis, 4“. Aš pasiliksiu tai kaip įrodymą, kad tavo vardas Ernestas, jei tu kada nors bandysi tai paneigti man, Susanai ar bet kam. (Ji įsideda kortelę į kišenę.) 
GRESFORDAS. – Na, bet ką; Mano vardas Ernesto Londone ir Juanas kaime; o tą cigarečių dėklą man padovanojo kaime. Ar jau patenkintas?

1. fragmentas iš veikti be žodžių (1956), Samuelis Beckettas.

CHARAKTERIS:
Vyras. Įprastas gestas: sulenkite ir išskleiskite nosinę.

SCENA:
Dykuma. Akinantis apšvietimas.

VEIKSMAS:
Išmestas suklupęs iš tinkamo rėmo, žmogus suklumpa, krenta, tuoj pat keliasi, apsivalo, susimąsto.
Švilpuko signalo dešinysis rėmelis.
Pagalvokite, išeikite į dešinę.
Iš karto jį meta atgal į sceną, o jis suklumpa, krenta, tuoj pat keliasi, apsivalo, susimąsto.
Švilpuko smūgis kairiajame rėmelyje.
Pagalvokite, išeikite į kairę.
Iš karto jį meta atgal į sceną, o jis suklumpa, krenta, tuoj pat keliasi, apsivalo, susimąsto.
Švilpuko smūgis kairiajame rėmelyje.
Mąsto, eina prie kairiojo rėmo, sustoja jo nepasiekęs, metasi atgal, suklumpa, krenta, tuoj pakyla, apsivalo, susimąsto.
Nuo sparnų nusileidžia medelis, įsitaiso. Tik šaka trijų metrų aukštyje virš žemės ir ant galo plona delnų kuokštė, kuri meta nedidelį šešėlį.
Galvok toliau. Susprogdintas švilpukas.
Atsisuka, pamato medį, susimąsto, eina link medžio, atsisėda pavėsyje, žiūri į rankas.
Nuo sparnų nusileidžia siuvėjo žirklės, jos sustoja priešais medį metrą nuo žemės.
Jis toliau žiūri į savo rankas.
Susprogdintas švilpukas. (…)

1. Ketvirtosios scenos fragmentas Tramvajus pavadinimu Desire (1948) Tennessee Williams.

BLANCHE (eina į kėdės atlošą ir prieina prie Stelos): - Tai, apie ką tu kalbi, yra žiaurus noras... tiesiog... Linkiu... pavadinimas to barškančio tramvajaus, kuris triukšmingai važiuoja pro apylinkes, viena siaura gatvele, paskui kita...
STELLA: Ar jūs niekada ja nekeliavote?
BLANČĖ: -Tas tramvajus mane čia atvežė... Kur aš perteklinis ir kur man gėda.
STELLA (žengia žingsnį į kairę): Taigi... ar nemanote, kad jūsų pranašumas yra šiek tiek prastas?
BLANCHE (seka paskui ją ir stabdo, verčia apsisukti): - Nesu ir nesijaučiu pranašesnė, Stella. Patikėk manimi. Nieko tokio! Taip nutinka tik. Aš matau tokius dalykus. Su tokiu vyru kaip Stenlis gali išeiti... vieną... du... tris kartus, kai tavo kūne yra velnias. Bet... Gyvenk su juo! Turėkite su juo vaiką!
STELLA: - Aš tau sakiau, kad man tai patinka.
BLANCHE (žengia žingsnį į dešinę): Tada aš drebu dėl tavęs! Tiesiog... Aš drebu dėl tavęs!
STELLA (eina prie fotelio, atsisėda ir pasideda buteliuką su nagų laku ranka pasiekiamoje vietoje ant baldo): - Negaliu padėti tau drebėti, jei primygtinai drebėsi! (Pauzė. Pasigirsta artėjančio traukinio švilpimas ir riaumojimas.)

Interaktyvus pratimas praktikai

Sekite su:

• dramatiški eilėraščiai
• trumpi pjesės
• Hamleto santrauka
• Pasakojimo tekstas

Nuorodos

• Romanas Calvo, N. (2003). Skaityti dramatišką tekstą. Nuo teksto iki pastatymo. Meksika D.F., Pax Mexico redakcija.
• „dramatiškas tekstas“. Vikipedija.
• „dramatiškas tekstas“. EcuRed.