Istorijos rašymo pavyzdys

Garsus pasakotojas „Lait“ rekomenduoja apsakymo rašymo metodiką: pradedant nuo prielaidos ir ją plėtojant iki pabaigos.
Patalpa reiškia vieną, du ar daugiau žmonių patalpinti tam tikroje situacijoje tam tikroje situacijoje, o paskui, kūrybiškai įsivaizduodami, sekti šiuos žmones per tą vietą ir tokiomis aplinkybėmis.
Oskaro Wilde'o istorijoje „Laimingasis princas“ randu prielaidos pavyzdį:
„Aukštai virš miesto, ant aukštos kolonos, stovėjo laimingo princo statula. Jis visas buvo apvilktas dailiais gryno aukso ašmenimis, jis turėjo du žvilgančius safyrus akims, o ant kardo rankenos žvilgėjo didžiulis raudonas rubinas. Juo iš tiesų labai žavėjosi.
Jis yra gražus kaip vėtrungė, komentavo vienas iš tarybos narių, norėjusių įgyti reputaciją dėl meninio skonio; Jis tiesiog nėra toks naudingas, pridūrė jis, bijodamas, kad žmonės gali pagalvoti apie jį ne apie praktišką žmogų, nors jis iš tikrųjų buvo.
Kodėl nebūsi kaip laimingas princas? Protinga mama paklausė savo mažo berniuko, kuris verkė dėl mėnulio. Laimingasis princas niekada negalvojo dėl nieko verkti. “(Plg. Papildoma bibliografija, Nr. 56)

Kodėl laimingasis princas nieko neverkia? Tai yra prielaida. Labai paprasta situacija, reikalaujanti išvados, ši prielaida su tinkama aplinka, natūraliu ir prasmingu dialogu, kulminacija ir rezultatu yra istorija.
Aš Kaip pavyzdį pridedu Gabriel García Márquez Amargura para tres somnambulos. Manau, kad patogu atskirti jo mokymo elementus:

PAVADINIMAS:
kartumas trims miegotojams
PATALPA:
„Dabar mes jį turėjome, apleisti namo kampe. Kažkas mums pasakė, kol mes atnešėme jo daiktus - drabužius, kvepiančius naujausia mediena, batus be svorio dėl purvo - kad jis negalėjo priprasti prie to lėto gyvenimo, be saldžių skonių, be kitos traukos, išskyrus tą sunkią kalkių ir dainų vienatvę, visada prispaustą prie jos nugaros. Kažkas mums pasakė - ir praėjo daug laiko, kol tai prisiminėme - kad ir ji turėjo vaikystę. Gal tada mes tuo netikėjome. Bet dabar, pamatę ją sėdinčią kampe apstulbusiomis akimis ir ant lūpų uždėtą pirštą, galbūt sutikome, kad ji kadaise turėjo vaikystėje, kuris kadaise jautriu lietumi jautė laukiamą lietaus gaivą ir visada palaikė savo kūną netikėta.
Visa tai - ir dar daugiau - mes tikėjome tą popietę, kai supratome, kad virš didžiulio jos požemio ji yra visiškai žmonija. Mes tai žinojome, kai staiga, tarsi viduje būtų išdaužtas stiklas, jis pradėjo šaukti vargęs; ji ėmė vadinti kiekvieną iš mūsų vardu, kalbėdama per ašaras, tarsi mūsų šaukimas galėtų suvirinti išsibarsčiusius kristalus. Tik tada galėjome patikėti, kad kadaise jis turėjo vaikystę. Tarsi jos riksmai buvo kažkas panašaus į apreiškimą; tarsi jie turėtų daug prisimenamo medžio ir gilios upės, kai jis atsikėlė, jis šiek tiek pasilenkė į priekį ir vis tiek neuždengdama veido prijuoste, vis dar nenupūtusi nosies ir vis dar ašarodama, ji mums pasakė: „Aš šypsokis “.
TINKAMA APLINKA:
Išėjome į terasą, mes trys, nekalbėdami, galbūt manėme, kad nešiojamės bendras mintis. Galbūt mes manome, kad ne geriausia būtų namuose įjungti šviesą. Ji norėjo būti viena - galbūt - sėdinti šešėliniame kampe, pinti savo paskutinę pynę, kuri, atrodo, buvo vienintelis dalykas, kuris išliks nuo jos perėjimo prie žvėries.
Lauke, vidiniame kieme, paskendusiame giliame vabzdžių rūke, sėdėjome ir galvojome apie ją. Mes tai darėme kitais atvejais. Galėjome sakyti, kad darėme tai, ką padarėme kiekvieną savo gyvenimo dieną.
Tačiau ta naktis buvo kitokia: ji buvo sakiusi, kad daugiau niekada nebesišypsos, o mes, ją tiek pažįstantys, buvome tikri, kad košmaras išsipildė. Sėdėdama trikampyje mes įsivaizdavome ją viduje, abstrakčią, nedarbingą, net klausydamiesi nesuskaičiuojamų laikrodžių, matuojančių ritmą, pažymėtą ir kruopštų, kuriuo ji eina virstantis dulkėmis: „Jei bent jau turėtume drąsos palinkėti jai mirties“, - mąstėme chore, bet norėjome, kad ji būtų tokia: negraži ir ledi, kaip nedidelis indėlis į mūsų paslėptą defektai.
Mes buvome suaugę iš anksčiau, nuo seno. Vis dėlto ji buvo vyriausia namuose. Tą pačią naktį ji galėjo būti ten, sėdėti su mumis, jausti šiltą žvaigždžių pulsą, apsupta sveikų vaikų. Ji būtų buvusi garbinga namo ponia, jei būtų buvusi gero buržuazo ar punktualaus vyro sugulovės žmona. Bet jis priprato gyventi tik vienoje dimensijoje, pavyzdžiui, tiesioje linijoje, galbūt todėl, kad jo ydų ar dorybių nebuvo galima įžvelgti profilyje. Kelerius metus mes jau viską žinojome. Vieną rytą, pabudę, net nenustebome, kai aptikome veidą žemyn kieme, kandžią žemę stačiu požiūriu. Tada jis nusišypsojo, vėl pažvelgė į mus; jis nukrito nuo antro aukšto lango ant kieto vidinio kiemo molio ir gulėjo standus ir betonuotas veidu į šlapią purvą. Bet vėliau sužinojome, kad vienintelis dalykas, kurį jis paliko nepažeistą, buvo atstumo baimė, natūrali baimė tuštumos akivaizdoje. Pakeliame ją už pečių. Tai nebuvo taip sunku, kaip atrodė iš pradžių. Priešingai, jo organai buvo laisvi, atitrūkę nuo valios kaip drungnas negyvas žmogus, kuris dar nepradėjo sukietėti.
KLIMAXAS:
Jos akys buvo atmerktos, burna buvo nešvari, kuri jau turėjo paragauti kapo nuosėdų, kai padėjome veidą į saulę ir tarsi buvome pastatę ją prieš veidrodį. Ji pažvelgė į mus visus nuobodu, lytiniu būdu, suteikdama mums - jau laikant ją ant rankų - jos nebuvimo matą. Kažkas mums pasakė, kad ji mirė; o po to ji liko šypsodamasi su tuo šalčiu ir vis dar šypsosi, kurią turėjo naktimis, kai budėdama vaikščiojo po namus. Jis teigė nežinantis, kaip pateko į terasą. Jis teigė pajutęs didelę šilumą, girdėjęs skvarbų, aštrų svirplį, kuris, atrodo, buvo pasirengęs numušti savo kambario sienos ir kad ji ėmė prisiminti sekmadienio maldas, prispaudusi skruostą prie betoninių grindų.
Tačiau žinojome, kad jis neprisimena jokių sakinių, nes vėliau sužinojome, kad jis prarado laiko nuovoką sakydamas, kad užmigo laikydamasis viduje sieną, kurią svirplis stūmė iš išorės, ir kad ji visiškai užmigo, kai kažkas, paėmęs ją už pečių, nustūmė sieną į šalį ir pastatė veidu į Saulė.
Tą vakarą, sėdėdami priešais kiemą, žinojome, kad jis niekada nebesišypsos. Galbūt jo neišreikštas rimtumas, tamsus ir valingas gyvenimas kampe pakenkė mums laukiant. Tai mus labai įskaudino, kaip tą dieną, kai pamatėme ją sėdinčią kampe, kur ji buvo dabar; ir išgirdome jį sakant, kad jis niekada daugiau nebeklys po namus. Iš pradžių mes negalėjome juo patikėti. Mėnesius matydavome ją bet kada klajodama po kambarius, sunkiai galvą ir pečius slampinėdama nesustodama, niekada nepavargdama. Naktį girdime jo kūno garsą, tankų, judantį tarp dviejų tamsų, ir galbūt mes daug kartų pabudęs lovoje, girdėdamas jos vagystę, sekdamas ausimi per visą namai. Kartą jis mums pasakė, kad matė kriketą veidrodžio mėnulio viduje, nuskendusį, panirusį į vientisą skaidrumą ir kad kirto stiklo paviršių, kad jį pasiektų. Tikrai nežinojome, ką jis norėjo mums pasakyti, tačiau visi matėme, kad jo drabužiai buvo šlapi, prilipę prie kūno, tarsi ką tik išėjęs iš tvenkinio. Nebandydami sau paaiškinti šio reiškinio, nusprendėme padaryti galą vabzdžiams namuose: sunaikinti jį persekiojančius daiktus. Mums buvo valomos sienos; liepėme iškirsti krūmus kieme; ir mes tarsi išvalėme nakties tylą nuo mažų šiukšlių. Bet mes nebegirdime jos vaikščiojimo ir negirdime, kaip ji kalba apie svirplį, iki tos dienos, kai po paskutinio valgio ji Jis spoksojo į mus, atsisėdo ant betoninių grindų, vis dar žiūrėdamas į mus ir pasakė: „Aš liksiu čia, sėdi"; ir mes buvome susimaišę, nes matėme, kad tai pradėjo atrodyti kaip kažkas, kas jau beveik visiškai panaši į mirtį.
Tai buvo labai seniai ir mes net buvome įpratę ją matyti ten sėdinčią, jos pynė visada pusiau austa, tarsi ištirpęs savo vienatvėje ir netekęs, nors ir buvo matomas, natūralaus būties sugebėjimo Pateikti.
REZULTATAS:
Taigi dabar žinojome, kad jis niekada nebesišypsos; nes jis tai pasakė tuo pačiu įsitikinęs ir tikras būdas, kuriuo kadaise mums pasakė, kad daugiau nevaikščios. Atrodė, lyg būtume tikri, kad vėliau ji mums pasakys: „Aš daugiau nebematysiu“, o gal: „Daugiau nebegirdėsiu“, ir mes žinojome, kad ji yra pakankamai žmogiška, kad pašalintų savo nuožiūra. jos gyvybinės funkcijos ir tai savaime pasibaigs, prasme, iki tos dienos, kai radome ją atsirėmusią į sieną, tarsi ji pirmą kartą užmigtų joje gyvenimas. Galbūt tai būtų ilgas laikas, bet mes visi trys, sėdintys terasoje, tą naktį norėtume aštrus ir staigus verksmas, išdaužtas stiklas, bent jau tam, kad sukurtų iliuziją, kad salėje gimė mergaitė namai. Tikėti, kad jis gimė naujas. “(Plg. Papildoma bibliografija, N * 23)