10 apsakymų pavyzdžių

Apsakymai

The apsakymai yra trumpos istorijos, kurios gali būti istorijos, pasakėčios, mitai arba legendos. Kai kurios iš šių istorijų yra parašytos, o kitos perduodamos žodžiu.

Apsakymų funkcija yra ne tik pramogauti, bet ir ko nors išmokyti arba perduoti vertybes ar įsitikinimus.

Nepaisant trumpumo, dauguma apsakymų turi tokią struktūrą:

Apsakymų pavyzdžiai

1. Trys paršeliai

Miške gyveno trys kiaulytės, kurios nusprendė pasistatyti po namą, kad apsisaugotų nuo ten sėlinančio vilko. Viena iš mažų kiaulių pasistatė savo namus iš šiaudų; kitas – medinis, kitas – su plytomis.

Vieną dieną pirmoji kiaulė pamatė artėjantį vilką ir nubėgo į jo šiaudinį namą. Vilkas papūtė, pargriovė ją, o kiaulė nubėgo į medinį namą, kuriame gyveno jo draugas.

Vilkas nuėjo į medinį namą, tačiau šį kartą papūtė stipriau ir jį nuvertė. Dvi paršeliai nubėgo į kito draugo mūrinį namą.

Vilkas nuėjo ir prie šio namo durų, tačiau papūtęs negalėjo jų nuversti. Trys mažos kiaulytės buvo labai laimingos.

Tai populiari pasaka, kuria siekiama perteikti moralą: kai žmogus labai stengiasi, jis pasiekia geresnių rezultatų.

1. Būrėja

Viešoje aikštėje buvo žmogus, kuris teigė esąs būrėjas, ir žmonės su juo tarėsi, kas nutiks ateityje. Tačiau vieną dieną prie jo priėjo būrėjos kaimynas ir pasakė, kad į jo namus įsiveržė vagys ir jie viską pavogė. Žmogus, beviltiškas, pabėgo, bet vyras jį sustabdė ir paklausė: „Jei tu esi pranašas, kaip tu gali nežinoti, kad tave apiplėš? Žolė nežinojo, ką jam atsakyti.

Tai graiko Ezopo, gyvenusio tarp 600 m. pr. Kr., pasaka. C. ir 564 a. C., todėl jame yra moralė: niekas iš tikrųjų negali žinoti ateities.

1. Petras ir vilkas

Petras buvo piemuo, kuris visada vesdavo avis į lauką. Vieną dieną jam buvo labai nuobodu ir jis nusprendė pajuokauti: pradėjo šaukti, kad ateina vilkas, bet, tiesą sakant, jo nebuvo.

Kaimo žmonės išbėgo padėti Pedro, bet atvykę pamatė tik garsiai besijuokiantį Pedro. Kaimiečiai jam sakydavo, kad jis negali meluoti apie tokius dalykus ir negerai taip juokauti.

Kitą dieną Pedro pakartojo pokštą ir kaimo gyventojai vėl metė jam iššūkį. Praėjo dienos ir Petras toliau vedė avis į ganyklas. Vieną dieną jis buvo lauke ir pamatė artėjantį vilką, tada Pedro pradėjo šauktis pagalbos.

Šį kartą kaimo žmonės juo nepatikėjo. Tada vilkas užpuolė kai kurias jo avis ir Petras pabėgo. Nuo tos dienos Pedro nebemelavo.

Ši pasakėčia priskiriama Ezopui, tačiau tiksliai nežinoma, ar jis yra autorius. Kaip ir visose pasakose, ji siekia perteikti moralę: meluoti ir pergudrauti žmonėms nedera.

1. Žąsis, padėjusi auksinius kiaušinius

Viename ūkyje gyveno pora, turėjusi keletą viščiukų. Vieną dieną moteris įėjusi į vištidę pamatė, kad višta padėjo ne bendrą kiaušinį, o padėjo auksinį kiaušinį.

Dienos bėgo ir višta per dieną dėdavo po auksinį kiaušinį. Vyriškis nusprendė, kad jie turi nužudyti ir atidaryti vištą, nes tikėjo, kad jos viduje yra aukso. Moteris sutiko.

Tačiau atidarę suprato, kad tai vištiena kaip ir bet kuri kita.

Šioje pasakėčioje taip pat yra moralas: nebūkite ambicingi.

1. Senis, berniukas ir asilas

Vieną dieną berniukas su seneliu išėjo pasivaikščioti į kalnus ir pasiėmė asilą. Berniukas jojo ant asilo, o senelis vaikščiojo. Kai jie atvyko į miestelį, tos vietos gyventojai pradėjo juos kritikuoti, nes negalėjo patikėti, kad vaikas buvo ant asilo, o senolis turi vaikščioti. Tada berniukas ir senelis nusprendė, kad senis eis jodinėti ant asilo.

Jie atvyko į kitą miestą ir šios vietos gyventojai ėmė juos kritikuoti, nes negalėjo patikėti, kad vaikas turi tiek daug vaikščioti. Taigi jie nusprendė, kad jiedu važiuos ant asilo.

Tačiau jie atvyko į kitą miestą ir šios vietos gyventojai ėmė juos kritikuoti, nes manė, kad gyvūnas sveria per daug. Taigi berniukas ir senelis nusprendė, kad abu eis pasivaikščioti.

Galiausiai jie pasiekė kitą miestelį, o vietiniai iš jų juokėsi, nes niekas ant asilo nejojo.

Ši tradicinė pasaka turi moralą: neklausykite kitų kritikos ir pašaipų.

1. Pakabukas

Anksčiau egzistavo tik dangus ir vanduo, bet Žemė dar nebuvo sukurta. Dievas Obatala paprašė dangaus karaliaus Oloruno leidimo sukurti žemę. Olorūnas davė jam leidimą ir padovanojo auksinį karolį, sraigės kiautą, pripiltą smėlio, katę, vištą ir sėklą.

Obatala nuleido karolius iš dangaus į vandenį ir ėmė pilti į vandenį smėlį. Višta barstė smėlį, kol susiformavo žemė. Dievas pasėjo sėklą ir pamatė, kad iš jos auga medis. Obatala žaisdavo su savo katinu, tačiau jautėsi labai vienišas, todėl iš molio pradėjo formuoti į save panašias figūras. Olorūnas išpūtė figūras ir taip atsirado pirmieji žmonės.

Ši apysaka yra antropogoninis mitas, nes ji paaiškina žmogaus kūrybą ir yra kilusi iš Afrikos žemyno.

1. Lapė ir tigras

Kartą tigras norėjo sumedžioti lapę. Tačiau lapė jį sustabdė ir pasakė, kad jis yra gyvūnų karalius, todėl tigras neturėtų jam pakenkti.

Tigras paprašė jo tai įrodyti, todėl lapė liepė jį palydėti, nes būdamas karaliumi visi gyvūnai nuo jo bėgs. Taip ir buvo, visi gyvūnai pabėgo, kai pamatė juos atvažiuojančius, ir tigras juo patikėjo.
Tigras nežinojo, kad gyvūnai bėga ne nuo tariamo karaliaus lapės, o bėga nuo tigro, nes jo bijojo.

Ši kinų fabula turi moralę: geriau pasitelkti intelektą nei jėgą, norint įveikti sudėtingą situaciją.

1. Vanagai ir karalius

Vieną dieną karalius dovanų gavo du sakalo jauniklius. Karalius paprašė vieno iš savo vyrų jais pasirūpinti ir išmokyti. Praėjo keli mėnesiai, ir karalius nuėjo pažiūrėti, kaip laikosi jo sakalai, ir pamatė, kad vienas skrenda, o kitas nepajudėjo nuo šakos, į kurią buvo atsiremęs. Tiriamasis nežinojo, kas atsitiko šiam vanagui.

Karalius nusprendė pasiūlyti atlygį žmogui, kuris gali priversti sakalį skristi. Vieną dieną jis grįžo prie medžio, kur buvo vanagai, ir pamatė, kad jie abu skrenda. Jis išsiaiškino, kas jį susprogdino: valstietis.

Karalius nuėjo pasikalbėti su valstiečiu ir paklausė, kaip jam tai pavyko. Valstietis atsakė, kad nulaužė šaką ir tuo metu vanagas išskrido.

Šia tradicine pasaka siekiama perteikti mokymą, kad kai kurie dalykai turi pasikeisti, kad įvyktų kiti.

1. Kengūra

Manoma, kad kengūros anksčiau turėjo keturias kojas, kuriomis vaikščiojo. Tačiau vieną dieną kai kurios kengūros ramiai ilsėjosi, kol pamatė pomiškyje besislepiantį medžiotoją.

Vyriškis priėjo prie kengūros, o kengūra, labai išsigandusi, nes niekada nematė žmogaus, pabėgo. Medžiotojas nusekė paskui jį ir akimirksniu pasivijo. Tačiau kengūra sugebėjo pasislėpti, kol vyras jį pagavo.

Sutemo ir vyras pakurstė laužą, kengūra suprato, kad vyras neišeis, tad teks bėgti nematomas. Greitas bėgimas visomis keturiomis kojomis jam nepadės, todėl jis nusprendė važiuoti lėtai, naudodamas tik dvi užpakalines kojas, kad nekeltų triukšmo. Kengūra vaikščiojo tik dviem kojomis, atsidūrusi saugioje vietoje išbandė ar gali paleisti ir pavyko.

Galiausiai kengūra atėjo į vietą, kur buvo kitos kengūros, paaiškino jiems, kaip pabėgo ir išmokė vaikščioti bei šokinėti ant dviejų kojų. Nuo to momento kengūros vaikšto ir šokinėja naudodamos tik užpakalines kojas.

Tai Australijos legenda, perduodama iš kartos į kartą, ir paaiškina kengūrų eisenos kilmę.

1. Liūtas ir uodas

Liūtas ramiai miegojo džiunglėse, kol pradėjo girdėti zvimbimą ausyje. Triukšmą sukėlė uodas, kuris katinui pasakė: „Aš stipresnis už džiunglių karalių“. Liūtas liepė jam leisti pailsėti. Tačiau uodas jam pasakė, kad gali jį sumušti, ir liūtas metė jam iššūkį tai padaryti.

Uodas judėjo greitai ir sugebėjo įkąsti liūtui. Užtat liūtas vabzdžio nesubraižė ir pasidavė. Uodas labai džiaugėsi savo triumfu, kol staiga suprato, kad jį pagavo voratinklis.

Ši tradicinė pasaka kviečia susimąstyti, kad nebūtina dėl visko varžytis ir kad veikloje visada gali būti kažkas geresnio už vieną.

Jis gali jums pasitarnauti: