10 moralinių mitų pavyzdžių

The moraliniai mitai Jie yra pasakojimai, paaiškinantys gėrio ir blogio kilmę ir egzistavimą arba turintys moralinį mokymą, tai yra, jie nurodo, kaip žmonės turėtų elgtis.

The mitai yra žodinio perdavimo pasakojimai, apimantys antgamtinius įvykius ir kurie laikomi kaip tam tikros civilizacijos ar religijos, nes jos atsirado tam, kad reaguotų į skirtingas klausimus.

Be moralinių mitų, yra kosmogoninis (jie pasakoja apie pasaulio sukūrimą), antropogoninis (papasakoti apie žmonių kilmę), teogoninis (papasakoti apie dievų kilmę), etiologinis (jie pasakoja apie kitų būtybių ir reiškinių kilmę), pamatinius (pasakoja apie vietų pamatą) arba eschatologinius (apibūdina, kokia bus pasaulio pabaiga).

Moralinių mitų charakteristikos

Moralinių mitų pavyzdžiai

1. Svetingumo taisyklės kilmė (graikų mitas)

Dzeusas, karalių dievas, ir Hermis, keliautojų, pasiuntinių ir sienų dievas, įgavo žmonių pavidalą ir atvyko į Frygiją – miestą, esantį audros viduryje. Dievai prašė gyventojų nakvynei, tačiau dauguma atsisakė ir tik Filemonas ir Baucis leido įeiti į savo namus.

Baucis suprato, kad tie du užsieniečiai yra dievybės, nes kelis kartus vaišino jiems maistą, bet jie niekada nebuvo patenkinti. Baucis papasakojo Filemonui, kuris nusprendė paaukoti savo žąsį, kad atiduotų ją dievams. Kai nuėjo ieškoti paukščio, jis nubėgo ten, kur buvo Dzeusas, kuris pasakė namo šeimininkui, kad to daryti nereikia. tokią auką ir pasakė jam, kad ketina sugriauti miestą, nes dauguma gyventojų nepriėmė dievų savo namai.

Baucis ir Filemonas su dievais pakilo į kalną ir Dzeusas užtvindė miestą, bet išgelbėjo juos priėmusios poros namus. Be to, dievų karalius jiems pasakė, kad jie gali sugalvoti norą, Baucis ir Filemonas jam pasakė, kad nori būti naujos šventyklos sergėtojais ir kad nori gyventi daug metų ir mirti kartu. Dzeusas išpildė jų norą.

Šis mitas paaiškina svetingumo įstatymo, kuris buvo labai svarbus Senovės Graikijoje, kilmę ir turi moralinį mokymą: tie, kurie priima svetimus į savo namus, bus apdovanoti.

1. Platono „Gyges“ žiedas (graikų mitas)

Gygesas buvo piemuo ir vieną kartą eidamas lauke rado bronzinį arklį, ant kurio buvo mirusio žmogaus kūnas. Šis žmogus turėjo žiedą, kurį Gygesas nedvejodamas griebė. Žiedas buvo stebuklingas, o pasukus jį nešiojantis žmogus tapo nematomas. Piemuo naudojo jį, kad apgautų karalienę, nužudytų karalių ir perimtų karalystę.

Šis mitas nepasakoja apie gėrio ir blogio kilmę, bet paaiškina, kad bet kurioje visuomenėje atsiras vyrų, kurie pasielgs neteisingai, dėl šios priežasties Platonui buvo būtina, kad būtų įstatymai, smerkiantys plėšimus ir žmogžudysčių.

1. Likaonas (graikų mitas)

Likaonas buvo karalius, įkūręs Likosūros miestą. Iš pradžių jis buvo labai teisus karalius, bet laikui bėgant pradėjo aukoti dievams. Kartą Dzeusas apsimetė piligrimu, norėdamas pamatyti, kas vyksta Likosūros mieste. Likaono rūmuose apsistojo dievų karalius.

Karalius norėjo paaukoti piligrimą, tai yra Dzeusą, bet dievas jį nubaudė paversdamas Likaoną vilku ir padegdamas jo rūmus.

Šio mito tikslas buvo perteikti mokymą, kad nereikia aukoti žmonių ir kad reikia gerbti svetingumo įstatymus.

1. Karalius Midas (graikų mitas)

Midas buvo Frygijos karalius ir, būdamas svetingas Silenui, vaisingumo ir vyno dievas Dionisas pasakė jam, kad išpildys norą. Midas jam pasakė, kad nori turėti galią viską, ką palietė, paversti auksu, o Dionisas išpildė jo norą.

Tačiau Midas nelabai gerai pagalvojo apie savo norą, nes maistas, kurį jis palietė, virto auksu. Todėl Midas paprašė Dioniso atimti iš jo valdžią, o dievas liepė pabandyti nusiplauti rankas Paktolo upėje. Midas nuėjo prie upės, bet kai įmerkė į ją rankas, upė pavirto auksu.

Šiuo mitu siekiama perteikti moralinį mokymą: nereikia būti godiam ir reikia būti atsargiam, kai ko nors prašai dievų.

1. Atlantidos bausmė iš Kritijos Platonas (graikų mitas)

Critias diskutavo apie idealią visuomenę ir, kai atėjo jo eilė kalbėti, jis papasakojo istoriją apie Atlantidą, miestą, kuris buvo panardintas po jūra. Šis miestas buvo gražus, žmonės buvo dori ir gerbė dievus. Tačiau laikui bėgant piliečiai pradėjo netinkamai elgtis ir nepaklusti dievams. Dievai nusprendė nubausti atlantus už jų elgesį, todėl miestą užliejo vandeniu ir purvu.

Šiuo mitu siekiama perteikti mokymą, kad nevalia arogantiškai elgtis su dievais.

1. Pandoros skrynia (graikų mitas)

Pandora buvo pirmoji moteris, gyvenusi žemėje, ir ji buvo susižadėjusi su Epimetėju. Jie susituokė ir kaip vestuvinę dovaną jiems įteikė dėžutę, ant kurios buvo užrašytas įspėjimas: dėžutę atidaryti draudžiama.

Epimetėjas pamiršo dėžutę, bet Pandora negalėjo nustoti stebėtis, kas joje yra, todėl ją atidarė. Tačiau nieko gero iš dėžutės neišėjo, bet išėjo visos pasaulio blogybės.

Šis mitas paaiškina pasaulio blogybių kilmę, be to, juo buvo perteikiamas mokymas, kad visi poelgiai turi pasekmes.

1. Dedalas ir Ikaras (romėnų mitas)

Dedalas buvo architektas, o Ikaras buvo jo sūnus. Karalius Minosas paprašė jo padėti sukurti labirintą, kuriame jis užrakintų Minotaurą. Dedalas sutiko atlikti statybas ir su sūnumi išvyko į Kretą, bet kai statybos buvo baigtos, Minosas uždarė juos labirinte, kad niekas nežinotų, kaip išeiti.

Dedalui kilo mintis, kad jie gali iš plunksnų ir medaus pasidaryti sparnus, kad pabėgtų. Tėvas ir sūnus padarė sparnus, uždėjo juos, o Dedalas perspėjo Ikarą, kad jis turi būti labai atsargus, nes kad jei jis skristų per aukštai, medus ištirptų nuo saulės, o jei skristų per žemai, plunksnos sušlaptų nuo vandens jūra.

Iš pradžių Ikaras pakluso tėvui, bet vėliau pradėjo skristi labai aukštai. Medus ištirpo, sparnai subyrėjo, Ikaras įkrito į jūrą ir nuskendo. Dedalą nuliūdino sūnaus mirtis ir palaidojo jį saloje, kurią pavadino Ikarija, kad pagerbtų jį.

Šis mitas buvo naudojamas paaiškinti, kaip svarbu būti paklusniems ir atsargiems.

1. Šėtono kilmė (krikščioniškas mitas)

Liuciferis buvo angelas, gyvenęs su Dievu danguje. Tačiau šis angelas labai didžiavosi ir maištavo prieš Dievą, nes norėjo būti panašus į jį. Puikybė buvo labai rimta nuodėmė, todėl Dievas amžiams išvarė jį iš dangaus ir nuo to momento jis įgijo Šėtono vardą (hebrajų kalba tai reiškia priešą).

Šis mitas paaiškina blogio, kuriam atstovauja šėtonas, kilmę, o ne gėrio, kuriam atstovauja Dievas, kilmę.

1. Nuodėmės kilmė (krikščioniškas mitas)

Adomas, pirmasis vyras žemėje, ir Ieva, pirmoji moteris žemėje, gyveno Edene, labai gražioje gamtos vietoje, kur jiems nieko netrūko. Adomas ir Ieva galėjo daryti ką norėjo, išskyrus valgyti vaisių, nes Dievas jiems uždraudė.

Vieną dieną gyvatė, kuri buvo velnio atstovas, įtikino Ievą valgyti uždraustą vaisių. Ieva suprato, kad jai patinka vaisiai ir tai suteikė jai išminties, todėl įtikino Adomą suvalgyti ir vieną.

Tačiau Dievas suprato, ką Adomas ir Ieva padarė, išvarė juos iš rojaus ir pasmerkė būti mirtingais ir dirbti savo maistą.

Šis mitas paaiškina nuodėmės kilmę ir yra žinomas kaip „pirmoji nuodėmė“, nes tai yra pirmoji nuodėmė ir, remiantis krikščionių religija, yra nuodėmė, su kuria gimsta visi žmonės.

1. Tuštybės bausmė (romėnų mitas)

Remiantis šiuo mitu, gyveno jaunas vyras, vardu Narcizas, kuris buvo gražiausias žmogus pasaulyje. Daugelis žmonių jį įsimylėjo, tačiau jaunuolis buvo labai tuščiagarbingas ir tyčiojosi iš žmonių, kurie jam pareiškė savo meilę, ir elgėsi netinkamai.

Už savo elgesį Narcizas buvo nubaustas dievų už tai, kad įsimylėjo savo atspindį. Kartą jaunuolis vaikščiojo per mišką, pamatė upę ir nuėjo atsigerti. Pamatęs savo atspindį, jis pamilo save ir negalėjo nustoti žiūrėti į save.

Po kurio laiko jaunuolis mirė iš bado ir vienatvės.

Šis mitas paaiškina rimtas pasekmes, kurias gali turėti tuštybė.

Jis gali jums pasitarnauti: