Politinės pozicijos apibrėžimas

Demokratinėse sistemose yra dviejų tipų politinės pareigos. Tie, kurie yra populiariosios valios atstovai, ir tie, kuriuos pirmas renkasi. Kai tai įvyksta, mes kalbame apie papildinius ar nepotizmą. Nors tai yra realybė daugelyje šalių, tai yra korupcijos forma.

Tie, kuriems tai naudinga, paprastai yra politikų artimieji, taip pat draugai ar partijos nariai, kurie turi būti apgyvendinti valstybės valstybinėse įmonėse.

Užmaskuoti nereguliarius politinius biurus a administracija yra įprasta, kad tam tikras eufemizmas naudojamas kaip pozicija pasitikėjimą, partijos patarėjas ar laisvai paskirtos pareigos.

Prieš meritokratiją

Kad kažkas užimtų pareigas atsakomybė Bendrovėje ar administracijoje rinkimų sistema turėtų būti grindžiama nuopelnais, kandidatų pajėgumais ir kandidatais lygybė galimybių. Meritokratija apima objektyvaus ir pagrįsto pasirinkimo kriterijų, ir visų pirma tai yra formulė kad išvengiama korupcijos, nes visi kandidatai į šias pareigas yra vertinami vienodai terminai. Tačiau daugelyje šalių yra a

tradicija korumpuota, kurioje normalizuotas politinių pozicijų kūrimasis netaisyklingu būdu.

Mecenatas politikos srityje

Nepotizmas sferoje politika tai turi tiesioginę pasekmę - kliento tinklo sukūrimą. Taigi tas, kuris pirštų atspaudus ima, žino, kad jie skolingi jam dėkingumo skolą, ir turi kažkaip grąžinti malonę. Ši korupcijos forma yra žinoma kaip politinis mecenatas ir grindžiama bendru principu: aš tau kažką duodu ir mainais už tai turi grąžinti palankumą.

Formulės, bandančios kovoti su korupcija politikoje

Politinių pozicijų, susijusių su kliento interesais, paskyrimas yra žalingas, nes tai blogina demokratija ir generuoja giluminį nepasitikėjimas piliečiuose. Dėl šios priežasties kai kuriose šalyse buvo pasiūlyti mechanizmai koreguoti endeminį korupcijos blogį politikoje. Kai kurios siūlomos priemonės yra šios:

1) žymiai apriboti patarėjų ir laikinųjų darbuotojų, galinčių vykdyti veiklą administracijoje, skaičių,

2) kad samdymas visuomenei taikomi skaidrūs kriterijai,

3) atlikti būtinus įstatymų pakeitimus, kad viešosios pareigos nebūtų laikomos valstybės darbuotojais ir

4) kad politinių „patarėjų“ veiklą vykdo valstybės pareigūnai, o ne samdomi darbuotojai.

Nors šios ir kitos priemonės gali būti veiksmingos, su politine korupcija galima kovoti tik labai pakeitus žmonių mentalitetą.

Nuotrauka: Fotolia - Tatjana

Temos politiniame biure